TRYS TANGO EPOCHOS

+ Despues del rio

+ 4Tango

+ Gerausios tangos dainos

+ Eduardo Gimenez

+ Naujienų archiva

TANGO VILLON

2005m. gruodžio 31d.

Sunku išreikšti tango vienu žodžiu, nes per beveik 150 tango gyvavimo metų susikaupė tiek daug žodžių, pasakojimų ir istorijų. Tai istorijos apie vienatvę, liūdesį, skausmą, išdavystę ir nežabotą aistrą, apie drasą, ryžtą, nesėkmes, skurdą ir gašlumą, apie gangsterius, vagis ir žudikus, apie ispanišką aistrą, itališką garbę, prancūzišką eleganciją ir vokišką išradingumą, apie nostalgiją, išsiilgusius namų ir benamius, apie meilės nuotykius, neištikimybę ir tyrą meilę…

Į Argentiną atvykusiems europiečiams teko sunkus uždavinys – sukurti naują Ameriką. Deja, jiems nepavyko - jų svajonė žlugo, o viltis užgeso.

Pirmasis tango gimė viešnamiuose, kur jį šoko prostitutės, gangsteriai, žudikai ir atstumtieji. Daugelį metų vulgari tango poezija ir pats šokis buvo uždrausti.

Tango muzikai daug įtakos turėjo iš Afrikos vergų atvežti ritmai, Andalūzijos gitaros melodijos, neapolietiškos kansonetės, vokiškas akordeonas ir kiti instrumentai. Niekas tiksliai nežino, iš kur atsirado tango ir kaip susiformavo šio žanro poezija, muzika ir šokis. Argentinos ir Pietų Amerikos inteligentijai mažai terūpėjo jų pačių šalis ir kultūra. Jų žvilgsnis nuolat buvo nukreiptas į Europą, ypač į Prancūziją.

Tango susiformavo XIX amžiaus pabaigoje Buenos Airių ir Montevidėjaus priemiesčiuose. Čia tuo metu gyveno daugybė žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių, puoselėjančių įvairias kultūras ir tikėjimus. Kad galėtų gyventi vieni šalia kitų, šie žmonės turėjo išmokti gerbti vieni kitų vertybes, patys dalindamiesi su visais tuo, ką turėjo geriausia: muzika, šokiu, poezija, sportu, kulinarinėmis gudrybėmis. Juodaodžiai ir europiečiai darbininkai bei vietiniai žemdirbiai, kartu gyvendami viešbutėliuose su šokių terasomis, vadinamuose “Conventillos”, kūrė naują - tango - kultūrą.

XX amžiaus pradžioje tango iš priemiesčių ėmė skverbtis į centrines sostinių gatves ir greit pasiekė Montevidėjaus ir Buenos Airių šerdis.

Tango sparčiai populiarėjo ir Europoje – Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje. Galiausiai tango šokiu, muzika ir kultūra susižavėjo visa Europos aristokratija.

Šis šokis europiečiams atrodė toks patrauklus ir egzotiškas, kad jie ėmė kviesti iš Argentinos vis daugiau tango atlikėjų, šokėjų ir muzikantų. Tą jie daro ir dabar.

Įdomu, kad šis skurdžių kvartaluose gimęs vulgarus ir primityvus šokis, šokamas Buenos Airių viešnamiuose, europiečiams atrodė toks patrauklus ir egzotiškas. Būtent toks jis buvo prieš 100 metų.

Argentinietiškasis tango savo šlovės viršūnę pasiekė ketvirtajame ir penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Šis laikotarpis tango istorijoje vadinamas aukso amžiumi. Tai metai, kai tango buvo labai madingas ir šokamas visame pasaulyje –Argentinoje, Japonijoje, Rusijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir kitur.

Tačiau šešiasdešimtaisiais, išradus masinės komunikacijos priemones,

tango muzika ėmė trauktis į šešėlį, užleisdama vietą kitiems muzikos stiliams iš kitų pasaulio kraštų – rokui, rokenrolui ir kt.

Tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje tango vėl pasirodė muzikos pasaulio akiratyje. 1985 Paryžiuje buvo nufilmuota kino juosta “The Exile of Gardel” (Gardelio ištrėmimas), Brodvėjuje didžiulės sėkmės susilaukė naujosios tango kartos miuziklai “Tango 4 too” (Tango dviems) bei “Tango Passion” (Tango aistra).

Galiausiai Astoro Piazolos (Astor Piazzolla), garsaus moderniosios tango muzikos kompozitoriaus dėka, tango vėl atgimė nauja forma, tačiau išlaikydamas tą pačią senąją dvasią ir autentiškumą.

Kviečiu susipažinti su naujuoju tango avangardistu, Astoru Piazola.

Tikimės, kad kartu praleidome nuostabų tango vakarą ir linkime Jums viso ko geriausio ateinančiais metais. Tegul nors vienas tango praskaidrina jūsų dienas ir įžiebia šypseną lūpose.

Nuoširdžiai dėkojame,

Eduardo Gimenez.