DESPUES DEL RIO

+ Despues del rio

+ Despues del rio - d.

+ Tomate - d.

+ Multivitaminas - d.

+ Ketchupas su Banana - d.

+ Perfecto - d.

PERPLAUKUS UPĘ - CD

KODEL „PERPLAUKUS UPĘ“

„Perplaukus upę“ galima suvokti kaip dviprasmiškų ir asimetriškų etapų pradžią ir pabaigą kurie nuskęsta užmarštyje, kartu virsdami naujomis raiškos formomis. Tai, ką paliekame krante, ką išgyvename nutolę nuo savo gimtinės, kuo rizikuodami, kaip į pražūtį, neriame į patį upės dugną. Nebyliai keičiasi stebėtojo mąstysena, nusprendusio nerti pasyviai lyg savižudis, skatina jį prisitaikyti ir tapti kitomis gyvasties formomis, kitais kvapais, išmėginti kitas klimato juostas ir patirti naujas, tokias dėsningas kančias, kaip troškimą išplaukti į šviesą vien blyškių saulės spindulių dėka, kurie neišvengiamai smelkiasi į mūsų suvokimą. Be jokio nuoseklumo, per patirtį tampame kitomis pasroviui plaukiančiomis būtybėmis, ten mes, žmonės, keičiamės, supanašėjame su vandens gyviais, kalbančiais vėžiagyviais, mes, žmonės – varliagyviai, tampame „rupūžėmis iš kito šulinio (akivaro)“, stengiamės suartėti, būti vieni kitiems malonūs, džiaugiamės bent trumpa atgaivos akimirka. Klajojame be tikslo, kol neviltis pažvelgia į akis, tada prisitvirtiname pirma pasitaikiusia valties virve, kuri mums padės perplaukti upę. Ir nesvarbu koks tas krantas, užtenka atrasti ten ramybę, užuojautą, šilumą, pajusti atgaivą įkvėpus vešlių pievų kvapo, o tada snūduriuoti nuo jausmų apdujus, kad ir vėl nubustų ryžtas kilti ir nusimetus drabužius plaukti, kad dar vieną sykį pasijustum „Perplaukęs upę“.

Žiauri emigracijos rykštė, cikliškas jau kelintos kartos likimas, sunkumai ir siekis išgyventi ir įsitvirtinti, užgauna pačias jautriausias žmogiškos būties ir savimonės stygas.

„Perplaukus upę“ - tai pasakojimas apie emigranto išgyvenimus ir išsižadėtus troškimus, kai savo gimtinėje nepritapęs žmogus leidžiasi ieškoti idiliško svajonių uosto, kaip dažnai jis priverstas atsižadėti įgimtos laisvės, kai skurdas, nužmogėjimas, žiaurumai jo sieloje užgožia užuojautą ir jautrumą, kai pavirstame į laukines būtybes, kurios veisiasi tuščioje ir niūrioje niekieno upės gelmėje. Mutuojame į gyvybės formas, jos tampa visumos dalimi, bet praranda orumą, gina savo ir niekieno įsitikinimus, taip niekur ir neatradę savos erdvės.